Rigimantas Gedgaudas: „Karikatūra – ta pati grafika”

Rigimantas Gedgaudas: „Karikatūra – ta pati grafika”.

Rigimanto Gedgaudo darbams, kuriuos jūs matote, nelabai tinka „karika­tūrų” apibūdinimas. Nėra lengvai atpažįstamų kasdieny­bės realijų ir tiesmukiškos pa­šaipos, kuo dažnai piktnau­džiauja ne vienas karikatūris­tas.

Atspirties taškas – ne buiti­nė scena. Apibendrinimą mato­me iškart. Tiksliau: romantišką kultūros klišę, į kurią žvelgiant, mus nuo vaikystės pratino pa­maldžiai sudėti rankas ir – šiukštu! – nejuokauti. Dailinin­kas ją susprogdina iš vidaus, „nužemina” ir „įžemina”. Tai pasiekia dažniausiai viena pa­pildoma detale, kuri sukuria švelnų ironijos lauką. Ir prisi­mena: bet koks ritualinis mo­ralės standartas vėliau ar anks­čiau paneigia pats save.

> „Cogito, ergo sum“ (Lot. „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“, Renė Dekartas) <

pieš. Rigimantas Gedgaudas

(Balsavusių – 8)

Dailininkas neniekina ir tra­dicinės buitinės karikatūros. Iki šiol tęsia „Miko Ridiko nuoty­kius” „Švyturio” žurnale (straipsnis rašytas 1995 m.). Bui­tinė karikatūra R.Gedgaudui asocijuojasi su trečiojo dešimt­mečio nebyliuoju kinu. Hero­jai mušasi, krenta, laistosi van­deniu, salėje griaudėja juokas, bet vėliau pasidaro liūdna. Čar­lis Čaplinas ir kiti nebyliojo ki­no lyderiai išsiveržė iš buities gniaužtų, sukūrė apibendrintą ir tragišką savo laikmečio perso­nažą, aplinkos simbolį. Žvaigž­des galima išvysti ir kasdieny­bėje.

Pateikiamuose darbuose at­sispindi R.Gedgaudo kūrybos raida. Karikatūras pradėjo pieš­ti dar aštuntoje klasėje. Jos R.Gedgaudo, kaip dailininko, kūrybos pradžia. Norėjo iš­reikšti aplink tvyrančio absur­do pajūtį. Tada tiek literatūro­je, tiek dailėje buvo savotiškos draudimo ir leidimo zonos.

> Be žodžių…<

pieš. Rigimantas Gedgaudas

(Balsavusių – 10)

Satyrikų literatų melžiama karvė – tik kelios temos: san­technikas, miesčionis (labai ne­apibrėžtas), nemandagi parda­vėja, bazės vedėjos… Karikatū­ristai turėjo savo tabu. Pavyz­džiui, raudoną telefoną ir kitus su valdžia susietus daiktus. „Dalis kolegų įprato prisitaiky­ti, – liūdnai prisipažino R.Ged­gaudas. – Įprato prie honorarų, gana nerūpestingo gyvenimo. Kažką negrįžtamai užmušė sa­vyje. Dabar yra nelaimingi”.

Dailininkas niekad nebuvo nustojęs piešti karikatūrų. Nei mokydamasis Dailės akademi­joje, kur įgijo grafiko specialy­bę, nei vėliau, dirbdamas kny­gų ir žurnalų iliustracijų srity­je. Pravertė įgyta patirtis. R.Gedgaudas grafikas praturti­no R.Gedgaudą karikatūristą. Pradėjo šiam kelti griežtesnius reikalavimus. „Man karikatūra – ta pati grafika, – sako daili­ninkas. – Technine, kompozici­ne, apskritai amato prasme ka­rikatūra neturėtų būti prastes­nė. Jei buksuoja profesionalu­mas, jis nuvertina patį origina­liausią humoro jausmą”.

> Be žodžių…<

pieš. Rigimantas Gedgaudas

(Balsavusių – 6)

Grafika paveikė R.Gedgau­do karikatūras ir idėjiškai. Jos tapo abstraktesnės, priartėjo prie ribos, kur ankstesnė žanro etiketė, kaip skėtis, nebegali uždengti naujų darbų.

Su R.Gedgaudu kalbėjosi Romas Daugirdas. 1995 m.