Revoliucinis satyros žurnalas „Šluota“.

Revoliucinis satyros žurnalas „Šluota“ 1934 m. — atsiradimo istorija (sutrumpinta versija).

Priešistorija

Kauno meno mokykloje veikė „Raudonosios pagalbos“ būrelis per kurį komunistai skleidė „teisingas“ idėjas ir savo veiklai plėtoti verbavo jaunimą, „tyrinėjo“ studentų terpę.

1931 m. P. Vaivada su B. Motuza nusprendė steigti revoliucinių dailininkų kuopelę. Jie užmezgė ryšius su „Raudonąja pagalba“ ir pradėjo aprūpinti ją propagandos įrankiais: piešė komunistų portretus bei darė fotomontažus, lipdė komunistų skulptūrėles.

Kuopelė formaliai buvo įsteigta 1932 m. pabaigoje.

Kaip teigia šaltiniai, Kauno komunistų vadovai iškėlė dailininkų kuopelei uždavinį aprūpinti partiją plakatais, vėliavomis, lozungais, transparantais, Sovietų Sąjungos didžiųjų vadų portretais. Pasiraitoję rankoves jaunieji dailininkai entuziastingai pasinėrė kurti ir užtikrinti šios agitacinės ir propagandinės medžiagos srautą.

Raudonųjų menininkų kuopelė

1933 m. rudenį Kauno komunistų vadovybė ėmė svarstyti, kaip suintensyvinti savo veiklą bei išplėsti ir paįvairinti propagandinės veiklos būdus.

1933-1934 m.  „nauji veiklos būdai ir bruožai“ gausiai pasipila. Raudonųjų menininkų darbo vaisių rezultatai trykšte trykšta: satyriniai atsišaukimai ir plaka­tai, portretai-pamfletai, iliustruoti lozungai, šaržai, karikatūros.
Kauno komunistų vadovybė įtikėjo, kad meno mokyklos studentų kuopelė yra pajėgi sukurti ir kur kas daugiau – leisti leidinį, iš kurio puslapių į menkesnio išsilavinimo skaitytoją būtų prabilta satyros kalba, humoristinės grafikos pagalba.
1933 m. lapkričio-gruodžio mėn. įvyko keli pogrindiniai menininkų kuopelės susitikimai, viename iš kurių pradžioje jos nariai buvo supažindinti su tokia idėja, o kitame įvykusiame eiliniame pogrindininkų susitikime buvo nuspręsta, kad satyrinis žurnalas bus leidžiamas, o jo pirmas numeris turėtų pasirodyti Nepriklausomybės dienos proga. S. Žukas pasiūlė leidinį pavadinti „Šluota“. Parengti žurnalo turinį bei atspausdinti apsiėmė B. Motuza padedant B. Žekoniui.

Prisiminimai ir retušuota tikrovė

To meto liudininkų prisiminimų seka trūkinėja, painiojasi, gausūs atsiminimai apie „Šluotos“ leidimo pradžią nelabai dera netgi tarpusavyje. Net iš vieno ir to pačio šaltinio, metams bėgant, atsirasdavo vis naujesnių versijų, kurios viena kitai prieštarauja. (To meto įvykių liudininkai karo metu arba netrukus po karo vienas paskui kitą palieka Marijos žemę – B. Žekonis 1944 m. sušaudomas, S. Žukas 1946 m. iškeliauja Anapilin, B. Motuza apie 10 m. „atostogauja“ Sibiro platybių lageriuose (dar viena kvailumo nestokojanti istorija, kokiu būdu ten pateko ir kaip „atostogos“ jam prailgo trigubai) ir į Lietuvą grįžta tik 1946 m. – būtent jo prisiminimuose pilna įvairių versijų).
Šiandien jau nėra galimybių patikrinti, todėl galima tik spėlioti, kuri iš tų versijų atitinka tikrovę, daryti savo prielaidas. Galbūt funkcionieriams „suveikė“ noras paretušuoti tikrą įvykių eigą, „eilinius“ pogrindinės veiklos epizodus pakylėti į aukštesnį lygmenį, suteikti jiems svarbumo, išskirtinumo, nepaprastumo. Pavyzdžių netrūksta – 1940 m.  liepos 27 d. „Šluotos“ Nr.2 viršelyje atspausdintoje S. Žuko karikatūroje „Pilnu greičiu į šviesų rytojų“ ant garvežio plevėsuojanti skudurinė raudona sovietinė vėliava vėlesnėse versijose padailinama. Perspausdinant tą pačią karikatūrą sovietinėje spaudoje galima rasti neatitikimų, vėliava tarsi „persiūta“ – ji retušuota, užslėpta ir nesimato, kad ji kažkada galėjo būti „skudurinė, nusmurgusi“.

1940 m. liepos 27 d. „Šluotos“ Nr.2 viršelis /ir retušuota karikatūra. Pieš. S. Žukas.

Pirmasis „Šluota“ numeris

Kadangi yra kelios versijos, kaip buvo spausdintas pirmasis „Šluota“ numeris, atsakomybę už šių versijų nesutapimus telieka palikti prisiminimų autoriams.

Pirmąjį numerį parengė B. Motuza, S. Žukas (jis nupiešė ir viršelį), V. Mackevičius ir P. Vaivada.

Pirmojo numerio iliustracijos buvo spausdinamos nuo linoleume raižytų klišių. Pirmo numerio viršeliui buvo panaudotas storas spalvotas popierius. B. Motuza vienoje iš atsiminimų versijų teigia, jog „spausdinome pirmąjį „Šluotos“ numerį Meno mokykloje, grafikos studijoje, su geriausia technika, aprūpinti gerais voliukais, gerais dažais, ramiai…“.

Net B. Motuzos gausūs atsiminimai apie „Šluotos“ leidimo pradžią kertasi tarpusavyje.

Labiau tikėtina versija, kad pirma buvo paruoštas pirmas numeris (signalinė versija), jis nukeliavo į LKP Kauno raikomo sekretoriatą „įvertinimui“ ir tik vėliau buvo padaugintas 300 ar 400 egzempliorių tiražu bei buvo išplatintas komunistų kanalais.

Šaltiniai teigia, kad saugumo agentai į „Šluotos“ pasirodymą reagavo kovo 26 d. atlikdami kratą S. Žuko name.

Ar tikrai reaguota į signalinį „Šluotos“ leidinį, ar į jau atspausdintą tiražą, ar apskritai pasidomėta S. Žuko veikla meno mokykloje, neaišku. Nes, kaip teigia bendražygiai, S. Žukas „dažnai išgerdavo ir buvo bijomasi, kad pasigėręs ko nors neišplepėtų“ (net viena iš versijų, kodėl jis buvo vėliau pašalintas iš kuopelės, – jo pomėgis išgerti).

Artėjant Gegužės Pirmosios šventei „Šluota“ jau pasiekia provinciją.

1934 m. Pirmasis „Šluota“ numerio viršelis. Pieš. S. Žukas.

Epilogas

Informacija apie to meto raudonųjų menininkų veiklą pakankamai įvairi, prieštaringa, nevienareikšmiška. Todėl ir pateikta liudininkų informacija apie pirmąjį „Šluota“ numerio pasirodymą tokia „išplaukusi“, neaiški.

Tikėtina, kad raudonųjų menininkų kuopelei reikėjo moraliai stipraus kolektyvo suintensyvintai propagandinei veiklai ir naujų idėjų įgyvendinimui („Šluotos“ ir ne tik jos leidimas).

O raudonųjų meninkų veiklos viduje virė didelės aistros dėl įvairių priežasčių – nepasitikėjimas vienas kitu, baimė, lyderiavimas ir pan. Net ir Amūrų įsikišimo atmesti negalima. Tad visko ten galėjo būti.

Todėl ir tų įvykių liuditojų pasakojimai skiriasi, nesutampa, o vietomis net prieštarauja vienas kitam (kiekvienas „traukia antklodę“ į savo pusę).

Detaliau susipažinus su to meto liudininkų pasakojimais, situacija, aplinka, tampa aišku, kad 1934 m. „Šluota“, išleisti jos keli numeriai – perdėtai išpūstas ir perdėtai sureikšmintas reikalas. Patys to meto liudininkai teigia, kad tai buvo kitokia komunistinės propagandinės veiklos forma, kuri satyros ir humoristinių piešinių pagalba būtų suprantamesnė „menkesnio išsilavinimo skaitytojams“ (kitaip perfrazavus – runkeliams). Vargu ar agitacinę ir propagandinę produkciją galima įvardinti „rimtu satyriniu ar humoristiniu laikraščiu, žurnalu“.

1940-1941 m. „Šluota“ leidžiama jau legaliai. Teigti, kad tai – satyros laikraštis, būtų tiksliau, tuo tarpu porinti, kad 1934-1936 m. ir 1940-1941 m. „Šluota“ buvo satyros žurnalas, be abejo kvaila ir klaidinga (net patys leidėjai ikikarinius „Šluotos“ leidinius vadino laikraščiais, ne žurnalais).

p.s.

Iš visų Nepriklausomoje Lietuvoje leistų satyrinių leidinių išskirtini „Spaktyva“ ir „Kuntaplis“. Tai ilgiausiai ėję satyriniai leidiniai.

„Spaktyva“ –  Satyros ir kritikos laikraštis pasirodė 1924 metais ir buvo leidžiamas Kaune iki 1934 metų .

„Kuntaplis“ – Linksmos minties savaitraštis leistas nuo 1933 m. liepos 2 d. iki 1940 m. gruodžio 15 d. Kaune.

www.facebook.com/caricatura.lt