In Memoriam Leonidui Vorobjovui

In Memoriam Leonidui Vorobjovui

Publikacija: „Šiaulių kraštas“ 2014 m. kovo 12 d., trečiadienis

Šarūnas Jakštas:

Leonidas Vorobjovas. Gyvenimas tarp linijų.

Jono TAMULIO nuotr.

Leonidas Vorobjovas 1949 m. kovo 10 d. gimė kaip tikras „tautų draugystės“ meilės vaisius:

lietuvė mama Regina buvo tarnautoja, tėvas Vasilijus – antro pasaulinio karo nubokštas ir meilę Lietuvoje suradęs rusų karys.

Leonido tėvas visą savo gyvenimą buvo ištikimas komunistinei ideologijai, tačiau labai sąžiningas ir doras žmogus. Kartą vaikystėje Leonidui rimtai susirgus, skubiai buvo reikalingi pinigai vaistams nupirkti. Nors jo tėvas tuo metu dirbo Šiaulių miesto Vykdomąjame komitete, tačiau jis nepasinaudojo savo tarnybine padėtimi, o pardavęs savo paltą ištraukė vienintelę atžalą iš ligos gniaužtų.

1968 m. baigęs Šiaulių 4-ją vidurinę mokyklą (dėstoma rusų kalba,  dabar – Šiaulių Jovaro progimnazija) Leonidas įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą, kur Dailės fakultete bandė įgyti piešimo, braižybos ir darbų mokytojo specialybę. Tačiau institute ilgai neužsibuvo. Nebaigė mokslų nes galva tuo metu ne mokslais buvo užimta. 1969 m. jis veda savo širdies draugę Eugeniją (su ja kartu pragyveno 44 metus) ir atsidėjo karikatūrų piešimui nes, kaip žinia, juokas labai suartina žmones.

Metęs mokslus menininkas pradėjo dirbti Šiaulių Gazifikacijos valdyboje dailininku. Šeimyninių rūpesčių sūkurio įsiurbtas, supranta, kad vedybos – tai ne tik medaus kopinėjimas. Gal todėl tais pačiais metais (1969 m.) jis pradėjo piešti karikatūras. Pirmoji Leonido karikatūra buvo atspausdinta Šiaulių krašto laikraštyje „Raudonoji vėliava“.

1970 m. rudenį šeimos galva buvo pašauktas tarnauti į armiją. Sovietinėje armijoje karinę tarnybą atliko Vilniuje (tarnavo „raketčiku“ Šiaurės miestelyje. Sovietai beveik visas didesnes karines bazes dislokuodavo miestų centruose, kad kilus karo konfliktui, dėl bet kokio branduolinio smūgio į sovietinius karinius taikinius būtų galima priešus apkaltinti taikių miestų gyventojų naikinimu).

Laiko tarnyboje veltui negaišo – laidė savo raketas Miestui ir pasauliui – tarnaudamas piešė karikatūras, jas siuntė į namus žmonai, kuri persiųsdavo respublikinių laikraščių ir žurnalų redakcijoms. Tad ir pirmoji jo karikatūra tuo metu sparčiai populiarėjančiame satyros ir humoro žurnale „Šluota“ atsirado žmonos Eugenijos dėka.

Jaunasis dailininkas kartu su šeima labai džiaugėsi kai pirmoji jo karikatūra pagaliau buvo atspausdinta respublikiniame satyros ir humoro žurnale „Šluota“.

Baigęs tarnybą armijoje Leonidas įsidarbino Medžio apdirbimo kombinate dailininku, o vėliau – Šiaulių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate dailininku. Ten jis dirbo iki 1988 metų.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Leonidas visą savo energiją nukreipė vien karikatūrų piešimui. Piešė ir savo darbus siuntė daugeliui respublikos leidinių, ypač daug ir glaudžiai bendradarbiavo su „Šiaulių kraštas“ leidinio redakcija.

Leonidas vienas iš nedaugelio Lietuvos karikatūristų, kuris ilgą laiko tarpą „duonai uždirbdavo“ vien piešdamas karikatūras.

Leonidas buvo šeimos žmogus – labai mylejo šeimą, vaikus.

Kartu su žmona Eugenija užaugino sūnų Vitalijų ir dukrą Viktoriją.

Labai mylėjo ir savo dvi anūkes. Daug savo kūrybos pasakų, istorijų jis skaitė, pasakodavo joms.

Leonidas buvo nepaprastai komunikabilus: bendrą kalbą lengvai ir greitai rasdavo ir su jaunu, ir su senu.

Labai daug skaitė. Tik atsikeldavo – skaitė, valgydavo – skaitė, dirbo – skaitė, vaikščiojo – skaitė. Domėjosi daugeliu dalykų – istorija, geografija, astronomija, menu, politika. Namuose turejo didelę biblioteką pilną lietuviškų, rusiškų knygų, laikraščių ir žurnalų.

Šeima ir giminės jį vadino „vaikščiojančia enciklopedija“.

Leonidas buvo nepaprastai draugiškas, nuoširdus, linksmas. Žinojo begalę juokingų ir linksmų istorijų, anekdotų. Galėjo nesustodamas kalbėti visą vakarą, savo pasakojimais įvarydamas klausytojams į juoko priepolius.

Net senas, gerai žinomas anekdotas iš jo lūpų suskambėdavo tarsi naujas ir negirdėtas.

Jis gyveno „nieko iš nieko neprašydamas“. Ramiai, be didesnių revoliucijų ir perversmų – tarsi išminčius priėmė gyvenimą tokį, koks jis yra, o visus aštrius kampus suguldydavo linijomis ant popieriaus.

Leonidas turėjo nepaprastą, ne kiekvienam karikatūristui suteiktą dovaną, – visai jo kūrybai būdingas originalus humoro jausmas, praktiškai visi jo darbai priversdavo (ir dabar priverčia) nusišypsoti, kadangi piešiniai alsavo subtiliu, išmoningu ir nebanaliu humoru, sarkazmu, ironija.

Net nujausdamas savo ligos verdiktą Leonidas neprarado humoro jausmo. Šią vasarą, vienos bendros vakaronės metu, Leonidas taip linksmai ir užkrečiančiai pasakojo prisiminimus, anekdotus ir linksmus nutikimus, kad buvo sunku net patikėti, jog jį nebepaleis klastingos ligos gniaužtai.

Duok Dieve kiekvienam sveikam žmogui tiek stiprybės ir tiek humoro jausmo, kiek turėjo sergantis Leonidas, nujausdamas, kad šie metai – paskutinės jo nupieštos karikatūros metai.

2013 m. vidurvasarį Leonidas man prasitarė, (stebinančiai ramiai tai pasakė), kad karikatūrų parodose dalyvauja tikriausiai jau paskutinį kartą, kad šie metai (2013 m.) – jo paskutiniai pasirodymai karikatūrų parodose.

Leonidui išėjus Anapilin daugelis galvojo, kad kūrėjas buvo kur kas vyresnis, kai mirė, nes jo piešiniai tiek daug metų karaliavo spaudos leidiniuose (44 kūrybos metai). Net kelios karikatūristų kartos, kiek save pamena, tai visi jie užaugę kartu su Leonido Vorobjovo karikatūromis.

Leonidas Vorobjovas  yra išleidęs 4 karikatūrų knygeles: „Seksas, L.Vorobjovas ir alus“ (1997 m.), „Karikatūros“ (2004 m.), „Karikatūros 2“ (2007 m.) ir „Karikatūros 3“ (2008 m.).

Savo darbus L.Vorobjovas yra siuntęs į daugelį pasaulio šalių – dalyvavo karikatūrų parodose Anglijoje, Armėnijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, JAV, Kanadoje, Italijoje, Latvijoje, Rusijoje, Turkijoje,  Vokietijoje.

Vienas tokių dalyvavimų jam vos neužsibaigė ilgalaike ekskursija po SSSR Sibiro platumas.

Vakarų Berlyno išleistame karikatūrų kataloge kartu su kitų karikatūristų darbais buvo atspausdinta ir Leonido Vorobjovo karikatūra, ir kaip tyčia, dar ir Premiją paskyrė! Atsiimti premijos Leonidas važiavo, važiavo… ne, ne į Vakarų Berlyną važiavo premijos pasiimti, kur tuo metu įvardinta priešiška ideologija pyragus gardino, (tos taip ir negavo), o važiavo atsiimti premijos, kurios Prizas – šaltos ir tolimos CCCP platybės su meškomis ir lapėmis – Prizas su realia galimybe ir ilgalaike ekskursija į laisvas statybas Sibiro platybėse. Tai buvo rūmai, kur greitai ir patogiai organizuodavo ekskursijas po Sibiro lagerių platumas. Vietoj to išsikvietė Leonidą į tą rūmą, iš kurio matyti Sibiras.

Kaip pats kūrėjas yra pasakojęs, mušti jo niekas nemušė, bet pokalbiui ne arbatėlės gerti buvo pakviestas. Kaip tu, girdi, išdrįsai pasiūlyti savo darbus imperialistiniams fašistams? Atsipirko pažadais daugiau niekada šitaip nedaryti, vengti kontaktų su Vakarų Berlynu. Ilgokai jam buvo užginta išvykti netgi i rytinę Vokietiją. Ir nors labai magėjo jam išvykti ir pasižvalgyti po pasaulį, tačiau ilgam buvo užvert vartai išvykti iš šalies.

2013-uosius vadino laimingais metais.

Ilgą laiką Leonidas Vorobjovas su šeima gyveno name, kurio atvirkštinis skaičius 13, ir bute, pažymėtame tryliktuoju numeriu. Jis tikėjo, kad šis skaičius jam yra laimingas. 2013 metus Leonidas įvardijo savo sėkmės metais. 2013 m. kūrybinių pasiekimų prasme karikatūristui tikrai buvo sėkmingi – XXXVII respublikinėje karikatūrų parodoje laimėtas 2 vietos prizas, o vasarą vykusio humoristinių piešinių ir karikatūrų konkurse „Mokslo Lietuva. O vis dėl to ji sukasi!“ buvo pripažintas 1 vietos nugalėtoju.

Turtų nesivaikė –  tenorėjo prieš išeidamas Anapilin pamatyti Paryžių ir paragauti austrių.

Vilnius

2014-02-17

www.facebook.com/caricatura.lt