Respublikinė XII karikatūrų paroda

// „Švyturys“. 1985 m., Nr.11 //

Apžiūrėjusi tradicinę karikatūrų parodą, atidarytą Vilniuje, Dailės salone P. Cvirkos gatvėje, susitikau su žinomu karikatūristu Zenonu ŠTEINIU.

Kokia jūsų nuomonė apie šiuolaikinės lietuvių karikatūros padėtį?

– Jos reputacija gera. Iš „Šluotos“ mūsų dailininkų piešinius nuolat perspausdina tiek broliškų respublikų, tiek socialistinių šalių satyros ir humoro žurnalai.

1983 m. Maskvoje vykusioje tarptautinėje karikatūros parodoje „Satyra kovoje už taiką“ vertinimo komisija, kuriai vadovavo Herlufas Bidstrupas, mūsų respublikos karikatūros darbų ekspoziciją įvertino itin teigiamai. Deramą vietą mūsų karikatūroms skiria tarptautiniai salonai Italijoje, Belgijoje, Jugoslavijoje, Kanadoje, Bulgarijoje ir kitose šalyse.

Lankantis Gabrove, tarptautiniuose satyros ir humoro namuose, buvau maloniai nustebintas, kad direktorius Stefanas Fortunovas ir kiti juoko specialistai gerai pažįsta mūsų karikatūristus, žino, kas ką ir kaip piešia, be to, pažymi aukštą mūsų karikatūrų grafikos kultūrą.

– O kaip namie?

– Karikatūros žanras populiarėja. Šiemet, be šios parodos Vilniuje, atidaryta kita tarprespublikinė paroda – „Karikatūra saugo gamtą“. Joje dalyvauja dalis mūsų karikatūristų. Be to, veikia sąjunginė karikatūrų paroda Kapsuke. Savo kasmetines parodas rengia kauniečiai, šiauliečiai, klaipėdiečiai.

– Ar jums neatrodo, kad mūsų karikatūristų darbuose atsiranda sentimentalių bruožų? O gal jiems stinga originalumo:

– Apie naiviąją ir sentimentaliąją karikatūrą pasakyti nieko negaliu, nes apskritai šios savybės karikatūros prigimčiai nebūdingos.

– Įtakos iš svetur. Ar tai gerai?..

– Aktyviai dalyvaudami įvairiose tarptautinėse karikatūros parodose, mes gauname katalogų, kuriuose karikatūros padėtis pasaulyje atsispindi kaip veidrodyje. Galime geriau orientuotis, o drauge susirasti savo vietą, išsivaduoti iš provincialumo varžtų. Bet tai nereiškia, kad prarandame savo „lietuviškąjį veidą“. Mūsų karikatūros aiškiai skiriasi nuo subtilių, senas humoro tradicijas turinčių prancūzų, santūriai juokaujančių anglų ar racionaliai besišaipančių vokiečių.

Savita grafikos kultūra ir santūrumas, manyčiau, yra pagrindinis skiriamasis mūsų karikatūrų bruožas.

– Kokius būdingus bruožus išskirtumėte šių metų XII karikatūrų parodoje?

– Joje dalyvauja 36 autoriai su 120 darbų. Urbanizacija, spartus automobilizmo „bumas“, senojo kaimo nykimas pagrįstai diktuoja mūsų karikatūristams „bėgimo į gamtą“ temą – ji šioje parodoje dominuoja.

Nemaža parodoje darbų, atliktų įvairiomis grafikos technikomis (seriografija, linoraižiniai, autocinkografija). Tai, be abejonės, teigiamas bruožas.

– Žvelgiant į šią ekspoziciją, kyla mintis: ar karikatūra nepersmelkta tiesmukiška didaktika, atvirais pamokymais, ar temos – ne banalios?

– Ekspozicijoje išsiskiria ryškus, savitai mąstantis, stilistiškai vientisas V. Kalninis, fizinio brutalumo priešinimą dvasiniam jautrumui vaizduoja V. Eidukaitis improvizacijose smuikininko tema. Išraiškingai, savitai ironizuoja E. Benetis, sarkastiški, laisvai piešti A. Urbelio darbai (jaučiama A. Cvirkos įtaka), keturių komiškų portretų ciklą eksponuoja S. Burneckis. Ironiškai sarkastiškas A. Cvirka, kaip visada, piešia laisvai ir meistriškai. Buitiškumu dvelkia A. Bartašiūno piešiniai. Individualia, originalia stilistika, švelniu ironiškumu: pasižymi H. Vaigausko darbai, simboliška minties išraiška — „varniškas“ J. Varnas, grynojo komiškumo efektą pasiekia A. Deltuva; biurokratus vis dar bando gąsdinti (spalvotai) V. Skrebnevskis, aštrumo ir komiškumo sintezė būdinga J. Griušiui, turinčiam ryškiai individualią stilistiką. Laisvai, lakoniškai piešia K. Šiaulytis, primityvistiškai originalūs A. Bunikio darbai, grynojo komiškumo efekto bando siekti I. Bereznickas, sarkazmo bei ironijos užuominų jaučiama V. Ajausko darbuose.

Pakalnis tebėra ištikimas nusistovėjusiai stilis tikai ir minčių arsenalui.

Mažosios plastikos darbus eksponuoja E. Varnas (medalis Gabrovui), M. Milinavičius (šautuvas „Šluotai–50″), A. Orakauskas („Žmogiška kiaulė“).

Didelio formato pastele atliktą darbą „Automobiliui 100 metų“ demonstruoja M. Ščepavičius.

Blankokai pasirodo V. Bareikis, A. Jankauskas, R. Dovydėnas, V. Skvorcovas, A. Snarskis, A. Žilinskas.

– Apibūdinote autorius. Bet, kaip žinoma, karikatūros meninę vertę lemia juokas. Ar juokiatės, žiūrėdamas į kolegų darbus?

– Komiškumo efektą sukeliančių darbų parodoje mažoka. Tai natūralus reiškinys. Pagimdyta periodikos, mūsų dienomis karikatūra tampa lygiateisė su grafika, tapyba, skulptūra, vis labiau persikelia į vaizduojamojo meno sales ir galerijas. Karikatūros menas dabar negali tenkintis banaliu juokeliu. „Pigoką“, anekdoto lygio humorą, kuris gali būti pasakojamas prie bokalo alaus, vis labiau išstumia išmintingesnė satyrinė-humoristinė grafika. Dabartinė karta nuo konkrečių buitinių temų pereina į didesnius apibendrinimus ir blogį mato ne konkrečiame įvykyje ar reiškinyje, bet labiau apibendrinančiose temose: neapykantoje, veidmainiavime, beširdiškume, vienatvėje; ji žiūri į pasaulį su skepticizmo ir ironijos gaidele. Šiuolaikinis karikatūristas pradėjo gilintis į žmonijos gyvenimiškąsias dramas, sumažėjo darbų, „pliekiančių“ negatyvius, smulkius reiškinėlius. Be to, pasaulyje iškyla vis daugiau rimtų problemų: aplinkos užteršimas, karo grėsmė, susvetimėjimas ir t. t., pro kurias užmerktomis akimis karikatūristas praeiti negali. Šiuolaikinis karikatūristas ieško visiškai naujų išraiškos formų, žvalgosi linksmai liūdnomis akimis, ironiškai filosofuoja. Gal dėl to vis daugiau pasirodo groteskinės grafikos, vis dažniau išryškėja filosofinė meninė idėja, žinoma, nepamirštant humoro.

Kalbėjosi Eligija VOLODKEVIČIŪTĖ

……………

caricatura.lt YouTube

…………………………………………………………………………….

www.facebook.com/caricatura.lt

……………